Žodžiu viskas prasidėjo vieną kovo šeštadienio rytą, kai normali “šaika” dar tik grįžinėjo iš penktadienio dūzgių stūgaudami kažką apie “Juodą orchidėją”. Mes nė biškio aniems nepavydėdami, prisikrovėm pilną mašiną naudingos mantos ir išmynėm į Biržus. Duodu 200%, kad niekas dabar nepuolėte ieškoti kur anie randasi, nes nu elementariai visi ir taip žinote. Aišku, kada pirmą kartą paminėti, ar iš kur ten atsiranda smegduobės gal ir ne taip svarbu, bet jei vietiniams čiabuviams pasakai, kad turi ant sienos pasikabinęs Žydrūno Savicko plakatą, tai esi vos ne oficialus miesto garbės svečias. Bet net ne tai garsina miestą. Miestą garsina futbolas. Yra toks futbolo klubas “Širvėna”, kurio gerbėjų galima rasti net ir atokiausiose Lietuvos kaimo parduotuvėlėse. Iki 2015 metų jis dar vadinosi FK Rinkuškiai, tai buvo ant tiek populiarus, kad valdžia išsigandusi jo reitingų uždraudė pardavinėti klubo atributiką degalinėse ir visus siuvenyrus liepė sumažinti iki 1 litro. Oras kelionei pasitaikė puikus. Įvairus čežėjimas,tarškėjimas ir kliuksėjimas automobilio salone glostė ausį ir mes iš anksto tuo džiaugėmės. Po kelių valandų išvydome pirmąjį savo tikslą – Kirdonių (10 km iki Biržų) fermos bokštus. Čiulbėjo kažkokie paukštukai, kvepėjo pavasariu ir melžėjomis. Pirmas užėjimas buvo toks pats easy, kaip ir nuotaika, tsakant grunto dėjimas prieš dažymą, arba apšilimas prieš maratoną. Susisukom greitai, be ilgesnių kalbų. Vieni kitus supratom. Prižadėjom, kad jei kitą kart ir kaimynai norės su mumis pabendrauti – vėl atvažiuot ne tuščiomis rankomis. Antras taškas – servisiukas Biržuose. Šeiminyks pasitiko asmeniškai jau ant pagrindinio kelio. Išgirdęs, kad mes neišrankūs, ir kad mums nėr skirtumo ar lietuviškas, ar čekiškas, išlėkė miestelin ieškot “degalų”. Nu ir kur tu žmogus geriau atsipalaiduosi kovo mėnesį, jei ne garaže, ar kokiam “sklepe”. Gera kompanija, bendri interesai ir laikas prabėga nepastebimai. Kad nereiktų “dirbt” tuščiu skrandžiu vietinė “galina” sutepė sumuštinukų, o iš grįžusio šeiminyko pasakojimų, mes ir dabar galėtume parašyti mokslinę disertaciją apie motokroso raidą Lietuvoje. Ir vat jeigu šitoje vietoje viskas būtų pasibaigę, tai šito pasakojimo greičiausiai net nebūtų. Bet mes juk tik gyvuliai, pataikaujantys savo primatiškiems instinktams, ligoniai be valios ir soties jausmo, labiausiai gerianti tauta šiapus ir anapus visatos ribų. Tereikėjo, kad atskrietų “pagalbos prašymo skambutis” iš Šiaulių ir vidinis demonas vyrams į ausis ėmė šnibždėti “ką gali padaryti tuoj, neatidėliok rytoj”. Tai parsibeldėm su įsmigusiu inkaru nugaroje Jonavon, paskui Kaunan, atnaujinom ekipiruotę, pasipildėm atsargas ir 8-tą valandą vakaro jau klebenom Aukštelkėje (10 km iki Šiaulių) esančio kiemo vartus. Buvome jau beveik pasiekę nesvarumo būseną, todėl pamačius “naminį”, “savamokslio meistro gaminį” net nenupurtė. Mūsų traukinys nestabdomai lėkė savo bėgiais. Atsimenu tik kažkokias nuotrupas… Buvo ryžas katinas, buvo kavos su šokoladukais, ir kad labai gyrėm meistrą ir jo trijų vertimų kombinaciją. Vienas Veryga žino, kuris iš mūsų parvairavom namo. Bet gyvename juk tik vieną kartą. Dabar smagu sėdėt, žiūrėt į foto ir prisimint, kaip mes tą šeštadienį “užjudėjom”…