Lietuvos miškai užima 33,5% teritorijos. Tai nei daug, nei mažai. Šiauriniai mūsų kaimynai pagal šį rodiklį yra turtingesni (latviai 52%, estai 49%), lenkai gi atsilieka nuo mūsų su 28%. Deja, paskutiniu metu pradėta abejoti taikomos skaičiavimo metodikos teisingumu, nes net ir kirtavietės, bei jaunuolynai dabar vistiek skaičiuojami kaip miško teritorija. O užauga brandus miškas ne per metus ir miškininkai sodina mišką ne sau, o ateinančioms kartoms. Medienos pramonei didinant tempą, medienos poreikis auga, kyla ir jos kaina. Atrodytų valstybei tai nebloga proga apkamšyti biudžeto skyles, bet liūdina tai, jog už tai, kad mes turime šiandien ką kirst, turime būti dėkingi ne dabartinei valdžiai, o mūsų proseneliams, kurie kaip būsimą palikimą sodino naujus medžius ir juos saugojo. Taigi labai nudžiugome gavę galimybę prisidėti (nors ir ne tiesiogiai) prie Lietuvos miškų atsinaujinimo ir išsaugojimo. Jau dvejuose valstybinei miškų urėdijai priklausančiuose medelynuose sumontavome granulinius BioFlame degiklius, kad būtų užtikrinama reikiama šiluma šiltnamiuose, skirtuose augalų daiginimui ir skiepijimui. Sunku pasakyt, ar tai labiau simboliška, ar kurioziška, bet iš nupjautų medžių atliekų (drožlių ir pjuvenų) gaminamos granulės padeda užaugti naujiems ąžuolams, liepoms ir pušims. Gamta mėgsta cikliškumą.