Važiuojant panemune iš Kauno į Jurbarką, maždaug pusiaukelėje, ten kur į Nemuną įteka Dubysa ir Pieštvės upelis, randame mažą, gana jaukų miestelį, turintį labai įdomią savo vystymosi istoriją. Tai Seredžius. Jau pati geografinė vieta, kur susibėga kelios upės yra tarsi užprogramuota gyvenvietės atsiradimui. XIII a. antroje pusėje labiau organizuoti vietos gyventojai ėmė tvirtintis ne paupyje, o aukštoje kalvoje. 1293 - 1363 metais čia stovėjo lietuviams priklausiusi Pieštvės pilis, kurioje istorikų teigimu galėjo gyventi 170 - 180 karių įgula. Pilis priklausė vientisai gynybinių pilių linijai ir saugojo nuo tolimesnio kryžiuočių ordino skverbimosi į krašto gilumą. Per tuos metus kryžiuočiai ne kartą buvo sudeginę priepilį, bet pačios pilies taip ir nepaimdavo. Matyt padėdavo maža lietuvių gudrybė, kuomet norint apsaugoti pilies sienas nuo ugnies, mediniai įtvirtinimai buvo apkrečiami moliu. Visgi 1363 m. balandžio mėn. Pieštvės pilis užimta ir po derybų, pasitraukus jos įgulai, sudeginta. Paskui kryžiuočius į mūsų kraštą plūdo ir civiliai kryžininkai iš Vokietijos (aktyviausi buvo Bavarijos kunigaikščiai ir Reino valdantieji), taip pat Anglijos aukštieji sluoksniai, pietų Prancūzijos senjorai bei kryžininkai iš Lenkijos ir Čekijos. Tad visai tikėtina, kad dalies iš mūsų protėviai buvo kilę iš šių tolimų kraštų. 1406 metais jau Livonijos ordinas ant gretimos kalvos įsirengė Dubysenburgo pilį. Pilies įrengimui buvo mestos didelės ne tik žmonių pajėgos (apie 800 darbininkų), bet negailėta ir pinigų jos įrengimui. Kad kareiviai nešaltų pilyje buvo įrengta net 18 krosnių, kurioms plytos buvo atgabentos iš pačios Prūsijos. Pilyje nuolat gyveno ne tik kariai, bet ir aptarnaujantis personalas : batsiuvys, siuvėjas, malūnininkas, virėjai, kepėjas ir kunigas. O kol vyrai nekariaudavo ir neatgailaudavo - gerdavo alų. Vien tik 1407 m. į pilį atplukdyta apie 12 000 litrų šio gėrimo.
Deja vokiškoji pilies versija nors ir buvo prašmatnesnė, gyvavo kur kas trumpiau nei lietuviškoji. 1409 metais sužinoję apie artėjantį pilies šturmą kryžiuočiai atleido save iš darbo, o vos trejetą metų išgyvavusią pilį patys sudegino. Status quo buvo atstatytas. Vėliau miestelis (tik jau be pilies) ėjo iš rankų į rankas, buvo dovanojamas, perduodamas iš kartos į kartą didikų šeimose, kol XVI amžiaus antroje pusėje atiteko nuo Smolensko kilusiam paprastam dvaro raštininkui, kuris visai kaip šių dienų Viktoriukas padarė stulbinančią karjerą ir iš eilinio sliesoriaus pakilo iki pačio „palycikos alympo“. Už gerą savo darbą dovanų iš didikų jis gavo keletą valdų, tame tarpe ir Seredžių. Nenuostabu, kad jo valdymo metu apleistose žemėse pradėjo kurtis nauji gyventojai, kurių didžioji dalis buvo rusėnai. Tuo metu Seredžiuje atsirado ir vienintelė Žemaitijoje stačiatikių cerkvė. Dar viena keista istorija susijusi su miesteliu ir bažnyčia, tik jau katalikiška, nutiko 1829 metais. Tuomet Nemuno potvynio vanduo nuplovė dalį kalno šlaito kartu su nemažai namų ir vos prieš šešerius metus pastatyta Seredžiaus bažnyčia. Didesnių aukų tuomet išvengta, bet kartu su pastatais Nemunas negrįžtamai pasiglemžė ir nemažą gyvenamą salą, buvusią Dubysos žiotyse. Vėliau miestelį pamėgo ir jame kūrėsi įvairūs pirkliai bei amatininkai, kurių daugumą sudarė žydai. Nežinau, ar čia mada kokia kalta, bet 1897 metais surašymo metu 71 procentą visų gyventojų sudarė būtent šios tautybės atstovai. Bet ne tautybė, ar išpažįstama religija, ne odos spalva nustato piliečio padėtį visuomenėje, o jo darbai. Smagu keliauti po gimtąjį krašta, smagu pažinti tokius skirtingus, bet visada nuoširdžius žmones, smagu palengvinti jų buitį šildymo sezono metu. O kaip mums sekėsi „nukryžiuoti“ vokišką Buderus katilą galite pamatyti nuotraukose.

P.S. prisiminkite, kad rūkytos dešros griežinėlis ant jūsų vaikui į mokyklą sutepto sumuštinio yra pats didžiausias blogis Marijos žemėje.